vilnius
Литва
Эстония
Латвия

Новости

Девушка с флагом Литвы
© BALTNEWS.lt / Павел Акулов

Kodėl Lietuvos valdžia pagaliau negali atsisakyti antisemito Škirpos įamžinimo?

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui.

Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventojai mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o "miesto vertybės" atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, "The greatest poet of the Holocaust" testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Ta Lietuva, kurią "demokratiniais pamatais" kūrė Basanavičius, gimė mūšiuose, kur etniniai lietuviai kovojo petis į petį su Lietuvos žydais: už laisvę, nepriklausomybę ir gerbūvį. Juk Basanavičius gynė ne tik žydų teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje, bet ir kabinti iškabas jidiš kalba. Tai visiškai logiška, kadangi jidiš yra viena iš Lietuvos (ne lietuvių) kalbų.

Gravestone of a Jewish soldier in the Lithuanian army. Photo: Richard Schofield.

Būtent tą Basanavičiaus laisvos Lietuvos pradžią švenčiame šiemet – multikultūriniame, europietiškame, demokratiškame Vilniuje, kur žmogaus religija arba etninė kilmė nėra ir negali būti savaime priežastis išvaryti jį iš šalies. Tai būtų neteisinga, nelietuviška ir akivaizdžiai prieštarautų dabartinei Konstitucijai.

Dabartinė Konstitucija, Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos palikuonė, buvo sukurta po ilgos priespaudos, sąlygotos brutalios okupacijos, kurios metu dalį Lietuvos žmonių, įskaitant žydus, masinių žudynių vykdytojas Stalinas ištrėmė į Sibirą. Dabartinę Konstituciją Lietuvos žmonės parašė tam, kad būtų užtikrinta Lietuvos žmonių laisvė, o ne tam, kad žmonės būtų skirstomi į grupes ir nustatoma, kuri grupė turi būti sunaikinta.

DABARTINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS NEPRIKLAUSOMYBĘ IR SAUGIKLIUS NUO TOTALITARIZMO DEKLARAVO NE ANTISEMITAI, O DEMOKRATAI, KURIE SUPRATO, KAD KRUVINĄ KOVĄ LAIMĖJO IR PERGALĘ IŠKOVOJO VISI LIETUVOS ŽMONĖS, O NE TIK VIENA ETNINĖ GRUPĖ.

Juk Sausio 13 naktį taikiai protestuojantys žmonės buvo vieningi, o ne vienodi.

"<…> mūsų ligoninėje ir tą naktį visada dirbo ne vien lietuviai. Ten dirbo ir moldavas, ir lenkai, ir rusai, ir žydas, tikrai visi žinojome, kad tai yra kova už laisvę ir nepriklausomybę." – I. Degutienė

Judėjimo už Lietuvos (o ne tik lietuvių) laisvės dalyviai akivaizdžiai nenorėjo kurstyti etninės nesantaikos, ir pats Profesorius apibrėžė Lietuvių Tautos narystės kriterijus taip:

"Lietuviai yra tie, kurie tiki, kad šita žemė prie Neries, Nemuno ir Baltijos gali būti graži ir teisinga" – Prof. V. Landsbergis.

Tai – Lietuvos, o tame tarpe, ir mūsų – vilniečių – istorija ir vertybės.

Gatvės pavadinimas sostinės centre antisemitinės organizacijos vadovo vardu tiesiog niekaip netelpa į tą istoriją ir negali išreikšti tokių vertybių.

A more appropriate streetname, near the Nuremburg Palace of Justice.

Gal čia kažkoks fake news?

Deja, informacija apie Škirpos organizacijos antisemitizmą nėra KGB falsifikuotas melas arba užsieniečių teorija nepripažinta Lietuvos istorikų. Škirpos organizacijos antisemitizmą patvirtino pati Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

"Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių Aktyvistų Fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos." – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Nacių okupacijos pakomisė.

Taip pat Škirpos organizacijos antisemitizmą patvirtino Lietuvos Gyventojų (o ne tik lietuvių) Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras.

"K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF organizacijos veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų… Antisemitinių išsireiškimų, kuriuose žydai vaizduojami neigiamai, būta ir kituose Berlyno LAF organizacijos parengtuose dokumentuose, kurie iš Berlyno per sieną pasiekdavo Lietuvą ir jos gyventojus." – Teresė Birutė Burauskaitė, LGGRTC Generalinė direktorė.

Taigi, niekas negali kvestionuoti, kad prieš Holokaustą, Škirpa vadovavo antisemitinei organizacijai. Jis kalbėjo ne tik apie komunistus arba karinius priešus, o apie žydus bendrine prasme – visus žydus, įskaitant kūdikius. Tarp kūdikių akivaizdžiai nebuvo ir negalėjo būti nei komunistų nei ginkluotų kareivių, bet vis tiek Škirpai tie kūdikai buvo taikinys. Jo formuluotė – "lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės".

Savo antisemitizmą jis pats patvirtino savo žodžiais prieš Holokausto pradžią: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. […] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti."

Julius Streicher, publisher of antisemitic propaganda newspaper Der Stürmer.

Julius Streicher, antisemitinio ir propagandinio laikraščio "Der Stürmer" steigėjas, Niurnbergo tribunole už antisemitinę propagandą ir genocido propagavimą nuteistas mirties bausme.

Daug kas supranta, kad faktas, jog Škirpa pats nešaudė žydų, tikrai nepateisina jo propagandos kampanijos.

"Deja, šios organizacijos [LAF] dokumentuose buvo teigiama, kad žydai kalti dėl visų šalį ištikusių nelaimių, jog jiems nėra vietos Lietuvoje ir pan., pvz.: "Jau dabar painformuokite žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų" – Elmantas Meilus, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, humanitarinių mokslų daktaras.

Apie savo antisemitinės propagandos platinimą Škirpa pats rašė: "Tai buvo daroma įspėti juos iš anksto, jog vietos jiems Naujoje Lietuvoje nebus". T.y. jis kovojo ne už Lietuvą, o už "Naują Lietuvą" be žydų, lygiai kaip Hitleris deklaravo tikslą užtikrinti "Naują Europos tvarką" be jokios vietos žydams. Škirpa ragino etninius lietuvius ginti savo "rasę", o ne ginti Lietuvą. Dar blogiau, jis ragino etninius lietuvius priversti bendrapiliečius išvykti iš šalies.

"Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė." – Andrius Kulikauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius.

Škirpa, siekdamas sklandaus bendradarbiavimo su Hitlerio Vokietija, šlovino nacių ideologiją, ir tuo tarpu žiauriai kritikavo ir visiškai atmetė Basanavičiaus demokratinę Lietuvą.

"<…> praeities klaidų nebekartosime. Ilgametis vadinamas tautinis režimas lietuvių tautą apvylė, kaip ją apvylė ir buvusis prieš tai seiminiai – demokratinis ištižimas. Naujoji Lietuva kuriasi naujais tautinio socializmo pagrindais, kurie taip skaisčiai nušvietė mūsų kaimyno — Vokietijos — padangę. Jie žada ir Lietuvai laimingesnę ateitį. <…> į kovą einame ne vieni. Pagalbos ranką mums išties milijonai mūsų kovos draugų, Vokietijos nacionalsocialistų, kovojančių už naują, teisingą Europos pertvarkymą. Todėl pergalė yra tikra ir greita!" – Aktyvistų Fronto Vyriausioji Vadovybės projektas (parašė Kazys Škirpa kartu su dr. A. Geručiu), kurį 1940 m. liepos 22 d. jis pateikė Peteriui Kleistui, užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo padėjėjui.

Ar antisemitizmas buvo vienintelis pasirinkimas Lietuvai ir lietuviams?

Ar tai buvo vienintelė įmanoma rezistencijos forma? Ne. Daugelis lietuvių slėpė arba kitaip padėjo bendrapiliečiams žydams išgyventi. Škirpos idėja Lietuvai buvo priešinga – jis ragino lietuvius užtikrinti, kad žydai Lietuvoje išvis neegzistuotų, manydamas, kad visai verta aukoti dalį piliečių ant Hitlerio altoriaus, kad nacistinė Vokietija suteiktų Lietuvai dalelę nepriklausomybės (žinoma, su Škirpa, kaip diktatoriumi, prie vairo).

Visi mes žinome kuo viso to baigėsi. Visi žydai – po žeme, ir Škirpa įkalintas jo "bendražygių".

Sakoma, kad čia buvo kažkoks Škirpos "pragmatiškas" sprendimas Lietuvai, kad jis tik "apsimetė" antisemitu iš meilės Lietuvai ir gerbiamo noro, kad Lietuva neišnyktų karo chaose. Net jeigu tai būtų tiesa – jo taktikos rezultatas buvo absoliučiai tragiškas Lietuvai ir jis visiškai prarado teisę būti šlovinamas, pavadinant gatvę jo vardu.

Visi istorikai pripažįsta istorinį faktą, kad jis buvo pirmas Lietuvos (o ne lietuvių) savanoris, herojiškai vadovavo kuopai, kuri Sausio 1 d. 1919 m. kėlė Lietuvos (o ne lietuvių) trispalvę ant Gedimino bokšto. Aš neprieštaraučiau memorialinės lentos pakabinimui, kur tas faktas būtų parašytas, informuojant visus apie istorinį įvykį. Tačiau, karčios ironijos yra tame, kad jis kėlė tą vėliavą būtent virš Lietuvos tolerancijos pradininko pilies, o vėliau savo karjera siekė atšaukti Gedimino garantijas apsaugoti į Lietuvą atvykstančius, svetimas religijas praktikuojančius žmones nuo pogromų.

Kitaip tariant, Škirpos veiksmas 1919 m. būtų labai gera priežastis šlovinti jo vardą gatvės pavadinimo suteikimo būdu, jei tas pats Škirpa vėliau nebūtų tapęs antisemitinės organizacijos, kuri ragino lietuvius išvaryti savo bendrapiliečius iš šalies, vadovu.

Šiandien turime ir branginame laisvę nesutikti su kitais, svarstyti atvirai ir diskutuoti aštriai – be prievartos iš centrinės valdžios. Kazys Škirpa tokios laisvės nenorėjo savo "Naujoje Lietuvoje". Tokia demokratine laisve buvo grįsti Basanavičiaus Lietuvos pamatai, o ne Škirpos.

Ar dabartinėje Lietuvoje, Europos Sąjungoje, demokratiniame pasaulyje, yra vietos antisemitizmui ir jo apraiškoms?

"Lithuanian Government has endorsed the international definition of anti‑Semitism by the International Holocaust Remembrance Alliance (IHRA). Anti‑Semitism has absolutely no place – neither in Lithuania, nor in other parts of the world." – L. Linkevičius, Užsienio reikalų ministras.

"Turime jausti atsakomybės naštą ir užkirsti visus kelius galimoms antisemitizmo apraiškoms." – S. Skvernelis, Ministras Pirmininkas

Ar Lietuvos istorikai mano, kad reikia pakeisti Škirpos alėjos pavadinimą, dėl jo antisemitizmo?

"Šiandieninėje Lietuvos sostinėje jo vardu pavadinta viena iš gatvių. Tokios pagarbos šis diplomatas tikrai nenusipelnė." – Alvydas Nikžentaitis, Humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, vyriaus. mokslo darbuotojas, Lietuvos istorijos institutas, buvęs Lietuvos Nacionalinio Istorikų komiteto Prezidentas.

"Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera." – S. Sužiedelis, VDU garbės daktaras

TARPTAUTINĖS HOLOKAUSTO PAMINĖJIMO DIENOS PROGA, PRISIMENAME KAS YRA LAISVĖ, KAS YRA TRAGEDIJA, IR KAD NIEKADA NENORIME PAKARTOTI TOKIOS KLAIDOS, KOKIA BUVO HOLOKAUSTAS.

Valstybės atkūrimo šimtmečio proga, labai tiktų paminėti Basanavičiaus demokratiškos Lietuvos pergalę, o ne toliau šlovinti žmogų, kuris kovojo prieš tokios Lietuvos egzistavimą.

Kai Škirpos alėjos klausimas pagaliau atkeliaus į Tarybą, derėtų visiems Tarybos nariams balsuoti už pavadinimo keitimą. Tinkamiausia alternatyva būtų "Valstybės šimtmečio gatvė". Jei Jonas Basanavičius vis dar būtų gyvas, jis tikrai balsuotų "už".

#WeRemember

Загрузка...

Kalba LietuvaМемельКалендарьСпорт

Новости