vilnius
Литва
Эстония
Латвия

Авторы

Алоизас Сакалас
© LSDP

A. Sakalas: santykius su Rusija blogina primygtinas kartojimas lozungo "rusai puola"

Kiekvienos valstybės stabilumas priklauso nuo šių faktorių: nuo santykių su kaimyninėmis valstybėmis, nuo pačios valstybės karinio potencialo, nuo jos sąjungininkų paramos, nuo valstybės ekonominio potencialo ir nuo jos piliečių požiūrio į savo valstybę, rašo signataras Aloyzas Sakalas LSDP svetainėje.

Nekalbėsiu plačiai apie supervalstybes, tokias, kaip JAV, Kinija ar Rusija, kuriose dominuoja tik dalis paminėtų faktorių. Štai JAV, turinčiai aukštą karinį ir ekonominį potencialus ir, suprantama, labai palankų savo piliečių požiūrį į JAV valdžią, ne itin svarbu kaip vertina jos politiką kitos valstybės.

Kinijai, turinčiai pakankama aukštus karinį ir ekonominį potencialus, irgi nelabai svarbūs kitų valstybių vertinimai ir dar nereikalingi jokie sąjungininkai, nes ji žino, kad nėra pasaulyje tokios jėgos, išskyrus, žinoma, JAV, kuri galėtų valstybę destabilizuoti. Ją destabilizuoti gali tik pačios Kinijos piliečiai, jei jiems įgristų dabartinė vienpartinė santvarka ir jie panorėtų ją pakeisti. Taigi Kinijos stabilumas priklauso nuo JAV ir tik nuo pačių jos piliečių.

Tuo metu Rusijos stabilumą gali paveikti jos žemas ekonominis potencialas, nepalanki Vakarų valstybių nuomonė ir jų sankcijos bei Rusijos piliečių nepasitenkinimas dabartine jos valdžia Todėl Rusija ir mėgina papirkti savo piliečius mėginimais plėsti savo įtaką užsienio valstybėse nukreipdama savo piliečių dėmesį nuo skaudžių socialinių problemų.

O dabar kalbėsiu apie Lietuvą.

Santykis su kaimyninėmis valstybėmis. Neturime esminių problemų su Latvija ar Estija, nors santykiai galėtų būti dar šiltesni. Su Baltarusija nei pykstamės, nei glėbesčiuojamės. Sudėtingesni santykiai su Lenkija dėl jos kai kurių politikų noro suteikti pietryčių Lietuvai autonominės valstybės statusą, o jį suteikus šie politikai galėtų galvoti ir apie Katalonijos scenarijų. Na, bet santykiai su Lenkija dar ne kritiški ir vargu ar taps tokiais. Lietuvos santykiai su kitomis ES valstybėmis nesukelia kokių nors specifinių problemų. O santykiai su JAV ypač pagerėjo po to, kai JAV piliečiai išrinko D. Trumpą savo valstybės prezidentu.

Sudėtinga situacija su Rusija. Lietuva vis dar jaučia naujos okupacijos grėsmę. Santykius su Rusija blogina tiek Lietuvos politikų pavadinimas Rusiją teroristine valstybe (Grybauskaitė) ir primygtinas kartojimas lozungo "rusai puola, stabdykime Rusiją"(TS-LKD), tiek ir Rusijos politikų (Žirinovskis) siekis sugrąžinti Lietuvą į Rusijos glėbį ir spengianti prezidento Putino tyla. Reziumuojant reikia pasakyti, kad santykiai su Rusija tai didžiulis galvos sopulys Lietuvai.

Lietuvos karinis potencialas. Jis nuolat auga patvirtinus karinėms išlaidoms 2% BVP. Protingai naudojant šias lėšas galima tikėtis, kad karinės grėsmės atveju Lietuvos kariuomenė sugebės apginti šalį tol, kol atskubės NATO padaliniai. O be to, vargu ar Rusija imsis tokių veiksmų žinodama, jog Lietuvą saugo ne tik NATO, bet ir JAV.

Sąjungininkų parama. Politinę paramą mums užtikrina ES, karinę — NATO ir JAV. Čia problemų neturime.

Ekonominis potencialas. Nors valdžia tvirtina, kad jis nuolat auga, bet neatrodo, kad tai pasijustų piliečių gerovei. Iš tiesų, jei Lietuva priskiriama prie skurdžiausių Rumunijos lygio ES šalių, tai kalbėti apie jos didelį ekonominį potencialą nederėtų. Dėl tokio ekonominio potencialo kyla nauja problema. Tai Lietuvos piliečių požiūris į savo valstybę. Jis labai svarbus, nes mes galime turėti modernią ginkluotę, galime pasikliauti NATO ir JAV parama, bet jei žymi dalis Lietuvos žmonių bus nepatenkinti savo valdžios veiksmais, kurie neužtikrina piliečiams oraus gyvenimo, tai gali atsitikti taip, kaip 1940 metas, kada minios žmonių sveikino tankuose sėdinčius raudonarmiečius; pravažiuojančius per okupuojamą Lietuvą.

Kad taip neatsitiktų, laikyčiau būtina sąlyga gerokai sparčiau mažinti socialinę atskirtį, kad kiekvienam piliečiui Lietuva būtų jo ir jo vaikų ir jo tėvų valstybė, kurią jis būtų pasiryžęs ginti iki paskutinio kraujo lašo. Todėl į krašto gynybos sąvoką turėtų įeiti ne tik modernūs ginklai, bet ir Lietuvos žmonių požiūris į savo valstybę. Jei jis bus neigiamas, tai jokie modernūs ginklai Lietuvos neapsaugos nuo senų laikų nostalgija sergančių kaimynų.

Jeigu pripažinsime Lietuvos žmonių požiūrį į savo valstybę Lietuvos saugumo (kartu ir jos stabilumo) esmine sudėtine dalimi, tai tam tikra BVP dalis turi būti skirta minėto požiūrio keitimui. Susitarimas su NATO ir JAV niekaip neleidžia šiam tikslui panaudoti skirtų krašto gynybai 2 % BVP, todėl lieka kitas kelias-kartu su visuomenės grupių atstovais (ir ne tik su prokurorais) susitarti dėl valstybės socialinės politikos ir lėšų skyrimo jos vykdymui, konkretaus BVP procento, ir tokį susitarimą patvirtinti Seime.

Neabejoju, kad toks susitarimas mobilizuotų visuomenę, pakeistų jos požiūrį į valdžią ir gerokai sumažintų emigraciją. Bet kiekvienam gali kilti klausimas, iš kur gauti papildomų lėšų, reikalingų šiam socialiniam projektui.

Paklausus ekonomistų jie tvirtina, jog būtinos socialiniam susitarimui lėšos gali būti lengvai gautos padidinant kad ir pelno mokestį. Jei jį padidintume nuo dabar mokamo 15% iki ES valstybių vidurkio — 21,9, tai gautume papildomų pajamų net 418 mln. eurų (2016 metų VMI duomenys). O jei pasektume Vokietija (30,2%) ar net Prancūzija (38%), tai gautume dar įspūdingesnes sumas. Tačiau lėšų paieška — tai ne šio straipsnio tikslas.

Jei Vyriausybė ir Seimas tinkamai įvertintų gyventojų požiūrio į savo valstybę įtaką jos stabilumui ir net egzistavimui, tai rastų ir tam būtinas lėšas. Nebent šių valstybės institucijų pagrindinis tikslas išsilaikyti iki naujų rinkimų, o po to nors ir tvanas. Žinoma, lengviausia ir toliau plaukti pasroviui. Tada ir toliau stebėsime, kaip šviesiausi protai ir darbščiausios rankos išvažiuoja į užsienį, o jų vietas užima imigrantai iš Rytų. Ir kam tada reikalingas karas, jei Lietuvą galima užimti nepaleidus nei šūvio. Lietuva, aišku, išliks, bet be lietuvių, ką ir pranašavo Stalino ideologas M. Suslovas.

To nori ir kandidatas į Rusijos prezidentus V. Žirinovskis ir, drįstu teigti, kad to nori ir pats dabartinis Rusijos prezidentas. O mes visi stebėsime gyventojų piketus ir demonstracijas, galbūt net riaušes.

Šiomis dienomis URM paruošė detalų visų politinių partijų susitarimą "Dėl 2017-2020 metų užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairių". Jame numatytos detalios priemonės, kurios užtikrintų Lietuvos saugumą. Dokumentas paruoštas kruopščiai, tačiau jame visiškai nekalbama apie gynybos politikos pagrindą – piliečių požiūrį į savo valstybę. Mano nuomone tokį dokumentą būtų galima pasirašyti tik kartu partijoms patvirtinant analogišką susitarimą dėl 2017-2020 socialinės politikos. Be šio susitarimo URM dokumentas bus mažavertis.

Материал доступен на русском языке.

Загрузка...

Kalba LietuvaМемельКалендарьСпорт

Новости