vilnius
Литва
Эстония
Латвия

Новости

Роландас Паксас
© tvarka.lt

Kieno gynybai bus telkiamos milžiniškos lėšos, jeigu Lietuvą paliks dar daugiau žmonių?

Kažin kiek rimtai reikėtų vertinti į viešumą paskleistą žinią, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis remia parlamentarų siūlymą į partijų susitarimą įrašyti nuostatą, kad Lietuvos finansavimas krašto apsaugai 2020 metais pasiektų 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto.

Juolab kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis į tai sureagavo gan blaiviai, sukritikuodamas tokį politinio bendražygio pareiškimą. Kita vertus, ką gali žinoti, kieno nurodymu ir kokiu tikslu buvo paleista tokio turinio depeša Vyriausybės vadovo lūpomis.

Šiame viešųjų ryšių technologijų siautėjimo amžiuje kalbėti apie personalinę atsakomybę už viešai ištartą žodį ar jo sukeltas pasekmes būtų beprasmiškai naivu.

Tą puikiai iliustruoja pastarųjų dienų viešasis diskursas, tiesiog užtvindytas amoraliomis paskalomis ir žemiausio lygio insinuacijomis dėl tariamo vienos Seimo narės skaidrumo bei viešųjų ir privačių interesų konflikto.

Patyčių srautas tiesiog liete liejasi ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir nacionalinio transliuotojo eteryje, portaluose gvildenamos įvairios asmeninių santykių peripetijos. Tai veikiau panašu į viešą egzekuciją nei į norą atskleisti visuomenei tiesą, kuri tiesiog pasimetė ir nebeegzistuoja šiame politiniame farse. Ar kam nors rūpi, ką žmogus ar jo artimieji jaučia užgriuvus tokiai purvo nuošliaužai?

Padvelkė politiniu susidorojimu, kurio stebėtojais esame priversti būti visi, o tikrieji visuomenės spektaklio užsakovai ir organizatoriai vaikšto tarp mūsų, ciniškai laukdami šios istorijos atomazgos: kas palūš ir kris pirmasis. Nejau tik tiek padorumo telikę mūsų politikos lauke?

Daugumos jau seniai nebestebina tokie dalykai, kai vidury baltos dienos Tautos akivaizdoje linčiuojami jos išrinkti Seimo nariai, spardomas Parlamentas, paralyžiuojama valstybės institucijų veikla. Paradoksalu, sakyčiau, net gėdinga, kai patys politikai kartais mielai tampa tokio abejotino ir negarbingo proceso katalizatoriais.

Tai toli gražu net nekvepia kilniais siekiais tobulinti politinę kultūrą, plėtoti demokratiją, nors šiomis sąvokomis spekuliuoja visi, kas netingi. Nuolatiniai skandalai primena barbarybės siautėjimą, kurio ribų Lietuvoje jau nebėra.

Kartais atrodo, kad mes patys savo valia ypač uoliai stengiamės suniekinti viską, ką patys darėme ir norėjome sukurti, nebepasitikime savo išrinktais vadovais, parlamentarais, rinkimais ir demokratija. Galų gale baigiame sugriauti pačią valstybę.

Esame nuolat bauginami politinių krizių bei humanitarinių katastrofų, pabėgėlių atplūdžiais ir karinėmis grėsmėmis, tačiau akivaizdu, kad būtent dominuojantis neoliberalusis fundamentalizmas labiausiai klaidina ir kelia didžiausią pavojų. Tauta vis labiau stumiama į kampą.

Augančios kainos, nedarbas ir nesaugumo jausmas verčia bėgti, slėptis svetur arba užsisklęsti savame kiaute. Tad kieno gynybai bus telkiamos milžiniškos lėšos ir kariuomenės, jeigu Lietuvą paliks dar daugiau žmonių? Ką apie Seimą ir Vyriausybę realiai galvoja mūsų piliečiai?

Socialinio teisingumo padėtis mūsų šalyje apverktina. Tačiau panašu, kad net ir šioje srityje bandoma tik vaizduoti rūpestį nuskriaustaisiais. Socialinio solidarumo jausmas ir toliau lieka tik tuščia popierine iliuzija.

Lietuvos politinė klasė buvo sunaikinta sovietmečiu. Jos atkurti per dvidešimt šešerius nepriklausomybės metus taip ir neįstengėme. Globalistinė ideologija ir jos struktūros šiandien siekia totaliai kontroliuoti kiekvieną žmogų, biurokratiškai valdyti kiekvieną gyvenimo sritį, todėl nacionalinės politikos situacija tampa itin komplikuota.

Daugybė lietuvių, kad bent minimaliai patenkintų savo poreikius, plūsta į kaimyninę Lenkiją įsigyti būtiniausių maisto produktų, buities daiktų, statybinių medžiagų ar vaikiškų prekių. Nereikia būti ekonomistu ar skandinaviško banko ekspertu, kad suvoktum statistikos duomenis, kurie rodo, kad mūsų gyventojai kaimyninės šalies prekybos centruose kasmet palieka šimtus milijonų eurų. Kodėl nematome šios apgailėtinos situacijos?

Ne veltui Lietuvoje sparčiai traukiasi prekių ir paslaugų rinka, nesukuriama darbo vietų, maži atlyginimai, ką jau ir kalbėti apie emigraciją. Kodėl nieko nedarome, kad sumažintume šiuos nacionalinės ekonomikos praradimus?

Akivaizdu, kad nacionalinio verslo padėtis Lietuvoje itin komplikuota. Europinis projektas ar valstybės užsakymas tampa bene vienintele išgyvenimo panacėja. Todėl kiekvienas nepamatuotas valdžios sprendimas, mokestinės naštos didinimas, ypač smulkiesiems, yra besiveržianti kilpa. Bijau, kad kai kurie pastarojo meto užmojai didinti valstybės įsipareigojimus gali turėti pražūtingų pasekmių.

Būtent šiame kontekste politikų pareiškimai apie biudžeto išlaidų didinimą iš svetur įsivežamai ginkluotei, naujų militaristinių bazių ir poligonų statybos byloja, kad Tauta, galima sakyti, nebedalyvauja, kai tvarkomi jos reikalai, o jos atstovai tampa kažkur priimtų sprendimų vykdytojai.

Šiandien reikia naujo požiūrio į savo valstybę. Reikia kito požiūrio į nacionalinio verslo situaciją, į mokestinę naštą smulkiesiems ūkio subjektams, realių ir finansiškai pagrįstų vidutinio verslo skatinimo programų.

Praėjusiais metais Seime buvo pasirašytas nacionalinis parlamentinių partijų susitarimas dėl emigracijos, kuriame politinės jėgos pripažino migracijos politiką vienu iš valstybės prioritetų ir įsipareigojo bendradarbiauti formuojant ilgalaikę Tautos atkūrimo politiką.

Gal laikas pradėti formuoti nacionalinę reformų darbotvarkę, kuri apimtų ne pavienius valstybės fragmentus, bet sutelktų visą tautą bendram tikslui.

Kalba LietuvaМемельКалендарьСпорт

Новости