vilnius
Литва
Эстония
Латвия

Новости

Украина - Польша
© УНИАН

Varšuvos-Kijevo dialogas: strateginiai iššūkiai ir istorinės nuoskaudos

Galbūt, įtakingiausias politikas šiandieninėje Lenkijoje, valdančiosios partijos "Įstatymas ir teisingumas" (lenk. Prawo i Sprawiedliwość) vadovas Jaroslawas Kaczynskis pareiškė: "Mes negalime metų metais taikstytis su tuo, kad Ukrainoje būtų formuojamas žmonių, kurie vykdė genocidą lenkų atžvilgiu, kultas.

aiškiai leidau suprasti prezidentui Porošenkai, kad su Bandera jie į Europą nepateks. Man tai akivaizdus klausimas. Mes pademonstravome didelę kantrybę, bet viskas turi savo ribas". Kaip tokia pozicija gali paveikti Lenkijos politiką Ukrainos kryptimi? Ar ji turės įtakos Lietuvos ir Lenkijos santykiams? Kas bus su lenkų tautine mažuma Ukrainoje? Apie visa tai BALTNEWS.lt kalba su Centrinės Europos tyrimų ir strateginės analizės instituto vadovu Pawelu Gotowieckiu.

Kaip Jūs apibūdintumėte dabartinius Lenkijos ir Ukrainos santykius?

Oficialiai Lenkijos-Ukrainos santykiai yra geri, ir Varšuvoje kalbama apie strateginę paramą europiniams Kijevo užmojams. Dėl agresyvios Rusijos politikos Lenkija yra labai suinteresuota Ukrainos saugumo sistemos efektyvumu. Prezidento Lecho Kaczynskio, kuris žuvo aviakatastrofoje prie Smolensko, doktrinoje Ukraina buvo svarbi kolektyvinio saugumo grandis ir potenciali Lenkijos partnerė.

Bet, nepaisant to, kad Lenkiją šiandien valdo Lecho Kaczynskio brolis, daug kas pasikeitė nuo tos dienos, kai Lenkijos ir Ukrainos prezidentai kartu suformulavo Rytų Europos solidarumo principą mitinge Tbilisyje. Tai buvo karti staigmena daugeliui Lenkijos politikų, kai jie pamatė, kad romantiškas prolenkiškos, antirusiškos ir proeuropietiškos Ukrainos vaizdas, kuris susiformavo po Viktoro Janukovičiaus nuvertimo, buvo nevisai realistinis. "Porevoliucinė" Ukraina turi daug veidų.

Aš norėčiau atkreipti dėmesį į vieną aspektą, kuris, galbūt, yra mažiau suprantamas Lenkijos ir Ukrainos santykių ekspertams iš užsienio. 2016 metais garsus lenkų politikas ir finansininkas, profesorius Leszekas Balcerowiczius pradėjo darbą Ukrainos vyriausybėje. Prieš kelis mėnesius dar vienas lenkų politikas, buvęs ministras Slawomiras Nowakas gavo Ukrainos pilietybę ir sutiko tapti vietos valdininku (Michailo Saakašvilio pavyzdžiu). L. Balcerowiczius yra sunkios socialinės-ekonominės transformacijos Lenkijoje 1990-aisiais simbolis ir vienas iš aršiausių dabartinės valdančiosios partijos oponentų. S. Nowakas – mažesnio kalibro figūra–paliko Lenkijos politinę sceną korupcinio skandalo atmosferoje. Konservatyvaus Lenkijos politinio elito akimis, tokių asmenų įdarbinimas – ne pati geriausia Ukrainos valstybės būklės ir jos politinės-ekonominės transformacijos demonstracija. Ukraina – su jos oligarchais, privačiomis armijomis, paplitusia korupcija, samdomais politikais ir priklausomybe nuo išorinio finansavimo – tapo didžiuliu Lenkijos konservatyvaus elito nusivylimu.

Bet nepaisant to, Ukraina vis dar yra didelis iššūkis Lenkijos rytų politikai.

Ar gali skirtingas Lenkijos ir Ukrainos požiūris į atskirus bendros istorijos epizodus (pavyzdžiui, į "Voluinės skerdynes") ir nacionalistinės abiejų valstybių jėgos dramatiškai komplikuoti dvišalius santykius?

Deja, taip. Lenkija ir Ukraina visada skirtingai vertino istorinius įvykius, tačiau ligi šiol strateginės partnerystės vizija nusverdavo praeities nuoskaudas. Nuo to momento, kai Ukraina gavo nepriklausomybę, jos elito dalis bando ieškoti nacionalinės tapatybės šaltinių tokių pasipriešinimo judėjimų kaip Ukrainos sukilėlių armija (UPA) tradicijoje. Šiandien ši saviidentifikavimo forma įgavo faktinės istorinės Ukrainos valdžios politikos statusą. Lenkams tokia situacija yra nepriimtina. Lenkija negali sutikti su judėjimo, kuris vykdė genocidą Antrojo pasaulinio karo metu, aukštinimu ir nacionalistinių elementų įtraukimu į Ukrainos politinį meinstrimą. Net jeigu šis nacionalizmas dabar yra nukreiptas prieš Rusiją ir yra tam tikra nacionalinio pasididžiavimo forma, jo genezė – antilenkiška.

Kita vertus, Lenkijoje yra pastebima atgimimo tendencija, kurią galima apibūdinti kaip savigarbos susigrąžinimas santykiuose su Ukraina. Pavyzdžiui, neseniai išleistas filmas "Wolyn" apie "Voluinės skerdynes"– nors, mano asmenine nuomone, jis buvo skausmingai teisingas, aš žinau, kad Ukrainoje daug žmonių ir bendruomenių mano, kad jis yra antiukrainietiškas.

Nėra jokių abejonių, kad Lenkijos konservatorių partijai yra labai svarbus rytinio šalies regiono elektoratas, kuris tradiciškai jaučia istorinę nuoskaudą ukrainiečiams. 2017 metų sausio pabaigoje Jaroslawas Kaczynskis davė svarbų interviu, kuriame apibūdino Lenkijos ir Ukrainos santykių ateitį kaip "klaustuką". Žinoma, Lenkija turėtų remti demokratines tendencijas Ukrainoje, nes geopolitika gali užgožti net skausmingiausią istoriją. Kaip ten bebūtų, aš manau, kad paminklai Banderai Ukrainoje nėra vienintelis šios šalies veidas. Pažįstu kitą Ukrainą ir ukrainiečius– tuos, kurie žiūri į Lenkiją ir jos žmones draugiškai.

Taip pat reikia nepamiršti, kad Lenkijos ir Ukrainos istorinių nuoskaudų paaštrėjimas yra vykstančio hibridinio karo dalis. Esu įsitikinęs, kad tarp šiandieninių radikalių Ukrainos kritikų Lenkijoje yra ne tik atsitiktiniai Rusijos "pakeleiviai", bet ir Kremliaus užverbuoti agentai. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie kai kurias konservatyvias ir nacionalistines grupes. Ukrainoje situacija, manau, yra panašiai –dalį vietinių nacionalistų veiklos daugiau ar mažiau slaptai remia Maskva.

Ar Lenkijos politikų ir / ar ekspertų tarpe yra susirūpinimas dėl lenkų tautinės mažumos Ukrainoje teisių?

Lenkų tautinės mažumos teisės Ukrainoje skirtingai negu Lietuvoje nėra politinė problema. Žinoma, ji susiduria su daugybe objektyvių sunkumų, tokių kaip finansavimo trūkumas, bet nėra rimto pagrindo kalbėti apie administracinę diskriminaciją. Be to, Ukrainos nacionalizmo problema yra labiau istorinės tradicijos ir ukrainietiškos tapatybės šaltinių problema, o ne grėsmė lenkų mažumos teisėms. Mes galime diskutuoti apie dabartinių pokyčių Ukrainoje kryptį, tačiau nėra priežasčių manyti, kad jie gali paveikti lenkų kilmės piliečius. Tarpasmeninių santykių lygmenyje lenkai ir ukrainiečiai nekonfliktuoja.

Lietuva neturi istorinių problemų su Ukraina. Ar gali Lietuvos ir Lenkijos požiūriai į Ukrainą pradėti skirtis dėl istorinių aspektų ir ar gali tai turėti įtakos Vilniaus ir Varšuvos santykiams?

Nemanau, kad Lenkijos-Lietuvos santykiai priklauso nuo Lenkijos ir Ukrainos santykių. Tokia priklausomybė galėjo būti tais laikais, kai Vidurio ir Rytų Europos šalys judėjo vadinamojo "neo-Intermarium" projekto link. Tokio pobūdžio geopolitinė koncepcija galėtų būti reikšminga Lecho Kaczynskio – mano nuomone, iškiliausio Lenkijos politiko nuo 1989 metų – prezidentavimo laikotarpiu. Dabartinę rytinę Lenkijos politiką dengia dvigubas ES ir NATO blokas.

Be to, manau, kad tuo metu, kai Lenkijos-Ukrainos santykių problemos yra iš aksiologijos ir istorinės politikos srities, nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių yra labiau politiniai. Neišspręstas lieka lenkų mažumos, kurios teisės (kylančios iš jos kaip nacionalinės mažumos statuso) yra apribotos, klausimas. Tai gerai organizuota nacionalinė grupė, turinti efektyvų lyderį ir aktyviai dalyvaujanti Lietuvos politiniame gyvenime. Dabartinė Lenkijos vyriausybė, tęsdama partijos "Pilietinė platforma" (lenk. Platforma Obywatelska) ir ypač buvusio užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio liniją, nesiruošia paaukoti Vilniaus krašto lenkų vardan Lenkijos ir Lietuvos aljanso. Nenoriu būti blogu pranašu, bet mūsų šalys yra pasmerktos ilgam šaltų santykių laikotarpiui.

Загрузка...

Kalba LietuvaМемельКалендарьСпорт

Новости