vilnius
Литва
Эстония
Латвия

Новости

Роландас Паксас
© Paksas.lt

Buvęs prezidentas Paksas: jau laikas burtis į naują Sąjūdį ir sustabdyti tautos nykimą

Ką mums iš tiesų reiškia valstybė? Kaip dabartinę savo šalies situaciją mato paprastas pilietis, kuriam tėra prieinama asmeninė patirtis ir viešųjų ryšių potėpiais nutapytas visuomenės gyvenimo vaizdas žiniasklaidos priemonėse bei socialiniuose tinkluose?

Kaip reikėtų apibūdinti dabartinę Lietuvos valdymo formą, socialinės ir politinės raidos kryptis, kai dalis žmonių kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kad visiškai nesidomi politika ir jų tai neliečia, kai didesnė dalis visuomenės narių praktiškai nedalyvauja bendrųjų reikalų tvarkyme?

Kas tuomet disponuoja visais visuomenės resursais, valstybės turtu, žeme, surenkamais mokesčiais, teisėsauga bei policinėmis priemonėmis ir pagaliau valdžia?

Siauras, uždaras ratas, kurio veikla daugeliui visuomenės narių yra tabu?

Ar gali vykti atviras pokalbis apie politinius sprendimus, kurie yra reikšmingi visai visuomenei, jeigu didesnė visuomenės dalis tėra paversta šių sprendimų priėmimo procedūrų pasyvia stebėtoja?

Nūnai Lietuvoje bet kokia valdžios kritika negalima arba režisuojama tik pagal politkorektišką diskursą.

Priešingu atveju, pareiškus pilietinį nepritarimą isteblišmento brėžiamai linijai, gresia sulaukti teisėsaugos institucijų procesinių priemonių, metų metus besitęsiančių ikiteisminių tyrimų ar kitokio persekiojimo procedūrų.

Kalbėti apie teisės viršenybės principą, nekaltumo prezumpciją ar prokuroro nepriklausomumą — tuščias kortų pasiansas.

Paradoksalu, tačiau dar niekada taip tuščiai nebuvo postringaujama apie "skaidrumą", efektyvumą ar optimizavimą.

Jau daug metų renkant valdžios instancijas formaliai dalyvauja vos pusė balso teisę turinčių piliečių.

Kitaip tariant, daugybė žmonių Lietuvoje neturi adekvačių, teisėmis ir pareigomis grindžiamų santykių su savo valstybe, t.y. jie yra patekę tarsi į vakuumą — socialinę, kultūrinę ir netgi, sakyčiau, politinę atskirtį.

Sunku suvokti, kokias pasekmes dirbančiųjų daliai atneš jėga stumiamas vadinamasis naujasis Darbo kodeksas, kuris yra parengtas dominuojančių verslo grupių interesų pagrindu, siekiant maksimaliai supaprastinti disponavimą "pigia darbo jėga".

Į kokius spalvotus valdžios "locmanų" vadinamųjų socialinių partnerių popierėlius bus įvyniotas šis liberalios ideologijos apologetų pagimdytas produktas, jo vaisiai bus kartūs daugumai Lietuvoje samdomų darbuotojų.

Kokia šiandien reali darbo rinkos situacija Lietuvoje?

Nedarbas jau nebėra problema, nes dauguma darbo netekusių žmonių yra emigravę, palikę tėvynę ieško pragyvenimo galimybių svetur, o čia kuriamos perspektyvos lengvai apsirūpinti pigiais darbininkais iš Rytų.

Kaip parodė žaliųjų valstiečių bandymai minimaliai sugriežtinti alkoholio gamybos ir prekybos verslo taisykles, žiniasklaida jau seniai nebėra "ketvirtoji valdžia", nebeatstovauja visuomenės lūkesčiams, dažnai pati renčia barikadas tariamo elito interesų gynybai.

Dar kebliau būtų šiandien atsakyti į klausimą, ką mums reiškia tauta ir moderni demokratinė valstybė.

Deja, reikėtų pripažinti, kad suvargusi tauta per daugiau nei du dešimtmečius taip ir nesikūrė modernaus valstybingumo pagrindų.

Čia esama skausmingų istorinių Sąjūdžio laikų Lietuvos momentų, kurių, deja, dar ir šiandien niekaip nesame pajėgūs principingai vertinti.

Jau atkūrus Nepriklausomybę įvykusiame Sąjūdžio susibūrime buvo nubrėžta griežta generalinė linija — išvalyti judėjimą nuo naujai besiformuojančiai nomenklatūrai nelojalių žmonių.

Pasak filosofo Vytauto Radžvilo, "šitokio valymo taikiniais pirmiausia tapo Sąjūdžio pirmeiviai, kurie, būdami iš tiesų neabejingi tautos ir atkuriamos valstybės ateičiai, gana anksti pajuto, kad daugeliui patekusių į valdžią sąjūdininkų toji ateitis visai nerūpi, o pats valstybės atkūrinėjimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių".

Būtent šiame Sąjūdžio bendražygių "dorojimo" kontekste atsirado vadinamasis megztųjų berečių sambūris, kuris buvo "pakeliamas į kovą" pagal tiesioginį vieną asmens įsakymą.

Nukentėję Česlovo Juršėno akiniai tėra viena nekalčiausių šių "smogikių būrelio" įvykdytų operacijų.

Praėjus bemaž dvidešimt penkeriems metams nuo Sąjūdžio atsiradimo, pakankamai konceptualiai šias pirmąsias moralinio terorizmo apraiškas yra apibūdinęs vienas ryškiausių Sąjūdžio veikėjų profesorius V.Radžvilas:

"Iš tikrųjų ne tik elementarios politinės kultūros, bet neretai ir dvasinės pusiausvyros iš pažiūros stokojusių šiam būreliui priklausiusių žmonių akcijos viešojoje erdvėje turėjo labai konkretų politinį tikslą. Gerai suplanuoti ir meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo taikinius jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo ir net teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo įpročiai. (…) Atsijojus nepatikimuosius, iš pasimetusio, krinkančio ir akyse tirpstančio Sąjūdžio likučių natūraliai išsikristalizavo judėjimo nomenklatūrinis branduolys. Jį reikėjo sustiprinti."

Stiprėjant "nomenklatūriniam branduoliui", tauta vis labiau buvo spaudžiama į kampą, Lietuvos valstybingumo raida buvo sutrikdyta, valstybei iškilo realus pavojus būti ištirpdytai naujų Europos Sąjungos modelių paieškos labirintuose.

V.Radžvilas pakankami taikliai šį reiškinį yra pavadinęs "niekėjimo režimu".

"Šis niekėjimas, be abejo, stumia visuomenę ir pačią valstybę į pražūtį, tačiau sudarantiems ir laiduojantiems sąlygas jam vykti ir tęstis tokios valstybės "kūrėjams" ir "statytojams" jis, kaip ir sovietmečiu, yra garantuotos asmeninės naudos ir gerovės šaltinis."

Todėl šiandien kiekvienas turime rasti tiek individualų, tiek kolektyvinį sprendimą išeiti iš šio sudėtingo Lietuvos laikotarpio aklavietės.

Kiekvienas esame pašauktas burtis į naują Sąjūdį už naują Lietuvos išsilaisvinimą. Kol dar nevėlu…


Перевод материала на русский язык читайте ЗДЕСЬ.

Загрузка...

Kalba LietuvaМемельКалендарьСпорт

Новости